Kas yra mezoterapija
Mezoterapija – tai metodas, pagrįstas mezodermos arba vidinio odos sluoksnio stimuliavimu/ įvairių preparatų injekcija į vidinį odos sluoksnį (mezodermą).
Mezoderma labai svarbi organizmo struktūra, kuri funkciškai susijusi su beveik su visais žmogaus organais.
Ontogenetiškai mezoderma formuojasi iš to paties embriono lapelio kaip ir jungiamasis audinys, kraujas, kaulai, raiščiai, sausgysles ir raumenys.
Mezoterapijos metu (atliekant injekcijas) stebimos greitos ir lėtai vykstančios, dviejų rūšių reakcijos. Visų pirma, tai bendro tipo (viso organizmo) reflektorinis atsakas (reakcija, kurios ypatumai priklauso nuo paveiktos odos zonos reflektorinių ryšių su atitinkamais vidaus organais). Antra – efektai, kuriuos lemia suleistų vaistų farmakologinės savybės (pvz., vitaminizacija, drėkinamasis, nuskausminantis, priešuždegiminis, antispazminis, antialerginis, raminantis-atpalaiduojantis poveikiai ir pan.).
Mezoterapijos metodas atsirado XX amžiaus penktajame dešimtmetyje, prancūzų gydytojo Michaelio Pistor tyrinėjimų dėka.
Terminas „mezoterapija“ buvo žinomas dar iki M. Pistoro. Jos autorius yra Italijos gydytojas Pietro Orlandini. Orlandini iš Afrikos į Italiją atvežė instrumentą – adatomis padengtą šepetį, kuris buvo labai panaši į tą, kuris šiuo metu naudojamas mezoterapijoje.
Šis įrankis šiuo metu saugomas Romos universiteto medicinos istorijos muziejuje. P. Orlandini susidomėjo šiuo metodu ir bandė jį platinti Italijoje, pavadindamas „sausa mezoterapija“. Pagal daktaro Orlandini teoriją, gydytojas (mezoterapeutas) turėtų stengtis „sunaikinti“ skausmą taškuose, į kuriuos skausmas reflektoriškai plinta nerviniais ryšiais nuo „sergančio“ organo.
Ir iš tiesų, ši teorija pasirodė labai veiksminga gydant neuralgiją, artritą ir migreną. Garsiausiu daktaro Orlandini pacientu buvo kompozitorius Francesco Malipiero, kuris sirgo sunkia artrito forma. Daktaro Orlandini metodo dėka, kompozitoriaus rankos vėl galėjo puikiai veikti.
Metodo atradimas
Kaip dažnai atsitinka, pirmasis mezoterapijos metodo panaudojimas buvo visiškai atsitiktinis. XX amžiaus penktajame dešimtmetyje, gydytojai dažnai naudodavo intravenines Prokaino injekcijas. Gydytojas M. Pistor panaudojo šį metodą astmos gydymui. Po kelių dienų paaiškėjo, kad injekcijos paciento būklės nepagerino, bet kažkodėl pagerėjo klausa. Pistor pagalvojo, kad Prokainas suleistas į veną, taip pat patenka ir į paciento ausį. Vėliau tiesioginės Prokaino injekcijas į ausį (ausies kaušelio odą), pusei gydytų pacientų pagerino klausą. Ši patirtis ir paskatino mezoterapijos metodo atsiradimą.
Be to, Pistor pastebėjo, kad atliekant negilias (paviršines) injekcijas į ausies odą, išnyksta tokie sutrikimai kaip galvos svaigimas ir egzema. Toliau eksperimentuojant Pistor sumaišydavo Prokainą su nedideliais skirtingų vaistų kiekiais. Taip prasėdėjo tyrinėjimai padedantys atrinkti optimaliausius vaistų derinius, jų suleidimo vietas, gylį ir pan.
Savo darbo rezultatus M. Pistor 1958 m. paskelbė žurnale „Medicinos žiniasklaida“. Šiame darbe jis pirmą kartą pagrindė mezoterapijos termino sąvoką.
Prancūzijos medicinos akademija 1987 m. pripažino Mezoterapiją neatskiriama tradicinės medicinos dalimi.
Šiuo metu Prancūzijoje mezoterapijos metodą naudoja apie 15 tūks. gydytojų. Be to, šis metodas plačiai paplitęs visoje Europoje, Lotynų ir Šiaurės Amerikos šalyse.
Priklausomai nuo injekcijų gylio mezoterapija skiriama:
1. Paviršinė.
Poodinės ir paviršinės injekcijos iki 0,1-2 mm. gylio.
Dažniausiai naudojami estetinėje medicinoje.
2. Gili.
Gilios poodinės injekcijos 3-10 mm gylio.
Taip vadinama „Sistemine taškinė mezoterapija“ (arba „Punktūrinė mezoterapija“ arba „Bio-farmako-punkūra“). Dažniausiai naudojama įvairių ligų ir sindromų (ypač skausmo) gydymui.
1. Estetinė medicina: Revitalizacija (senėjimo prevencija) veido, kaklo, dekoltė, rankų, ir kt. sričių. Giluminis ir paviršinis odos drėkinimas hialurono rūgšties preparatais. Spuogų gydymas (aknė, jaunatviniai spuogai), pigmentinės (senatvinės) dėmės, celiulitas, padidėjęs plaukų slinkimas.
2. Patologinės odos būklės: Spuogai (aknė). Alopecija (plaukų slinkimas). Veninis nepakankamumas. Lipodistrofija. Raukšlės. Strijos. Randai. Teleangiektazijos. Egzema .
3. Sporto sužalojimai: Artropatijos. Sausgyslių degeneracija. Patempimai.
4. Lėtinis skausminis sindromas: Skausmas po juostinės pūslelinės. Skausmai po lūžių. Trišakio nervo „uždegimas“. Įtampos galvos skausmai. Tarpslankstelinių diskų išvaržos. Degeneracinis artritas. Peties pereatritas. Migrena. Miofascialinis skausmas. Raumenų spazmai. Neuralgijos. Neurologiniai osteochondrozės reiškiniai. Podagra. Radikulopatija. Tunelinis sindromas. Sausgyslių (sausgyslės) uždegimas. Trigeriniai skausmai. Kulno skausmas (kulno ataugos).
5. Bendroji medicina: Alergija. Bronchitas. Lėtinis sinusitas. Gastritas. Hepatitas. Galvos skausmas. Nemiga. Galvos svaigimas. Nerimas. Depresija (lengva, vidutinio sunkumo forma). Genitalijų pūslelinė. Nevaisingumas. Dismenorėja (menstruacinio ciklo sutrikimai). Skausmingos mėnesinės. Limfoedema. Besikartojančios infekcijos. Prostatitas. Adenomos vystymosi profilaktika. Dirgliosios žarnos sindromas. Spąstinis kolitas. Sulėtėjęs metabolizmas (medžiagų apykaita). Lėtinis nuovargis.
Mezoterapija estetinėje medicinoje užima ypatingą vietą ir yra laikoma veiksmingiausiu nechirurginiu atjauninimo ir odos priežiūros metodu.
Skirtingai nuo paviršiniu odos priežiūros priemonių (kremai, kaukės), tik mezoterapija leidžia užtikrinti pakankamai aukštą biologiškai aktyvių medžiagų koncentraciją odos vidiniame sluoksnyje. Šios metodikos dėka aktyvus ingredientai, tiesiogiai pristatomi į vietą (odos ląstelėms), aktyvuojant metabolinius, atjauninimo procesus.
Be to, mikroinjekcijos maksimaliai užtikrina vaistų panaudojimo efektyvumą. Įvedant vaistą tiesiai į odą, net minimalios jo dozės užtikrina kliniškai reikšmingą koncentraciją (efektą).
Šių vaisų sudėtyje dažniausiai yra: vitaminai, mineralai, aminorūgštys, fermentai, antioksidantai, hialurono rūgštis ir net homeopatiniai ingredientai. Kitaip tariant – medžiagos, sugebančios kokybiškai pakeisti odos būklę, maitinančios ir drėkinančios ją, padedančios išlaikyti normalų metabolizmo lygį. Odoje, aktyvūs mezoterapinių preparatų ingredientai, skatina kolageno ir elastino gamybą, tarsi rekonstruoja odos struktūrą iš vidaus. Šio poveikio dėka raukšlės „išsilygina“, atkuriamas odos tonusas ir elastingumas.
Pirmasis efektas, kurį įmanoma pastebėti jau po pirmos procedūros tai – „švytinčio“ veido efektas. Antrasis efektas, tai švelnus „mesoliftas“ – atsirandantis odos stangrinimo ir elastingumo padidėjimo dėka.
Net trumpas procedūrų kursas, gali radikaliai ir ilgam pagerinti odos būklę ir išvaizdą.
Indikacijos pakankamai plačios:
- Priešlaikinis odos senėjimas, jos turgoro sumažėjimas.
- Polinkis veido patinimams.
- Odos būklės („estetinio vaizdo“) pablogėjimas po nėštumo, deginimosi.
- Įvairūs odos defektai: raukšlės, pigmentacija, randai.
- Tiesiog noras palaikyti gerą odos būklę.
- Be to, mezoterapijos procedūros aktyviai taikomos „postresinio plaukų slinkimo“ gydymui.
Mezoterapija kosmetologijoje paprastai rekomenduojama žmonėms, vyresniems nei 25 metų, bet gydymo tikslais ji gali būti taikoma jaunesnio amžiaus asmenims.
Pradinis „aktyvus“ mezoterapijos kursas, paprastai būna 6-8 procedūros, atliekamos 1 kartą per savaitę.
Pasiektą efektą palaikančios procedūros, dažniausiai atliekamos 1 kartą per mėnesį. Efektas po intensyvaus kurso paprastai trunka nuo 6 mėnesių iki vienerių metų, po kurių toks kursas gali būti kartojamas.
Kaip matom estetinė medicina nėra vienintelė ir plačiausia mezoterapijos panaudojimo sritis. Tačiau reikia pripažinti, kad būtent estetinė medicina yra mezoterapijos metodikos išplitimo visame pasaulyje varomoji jėga.
Mezoterapija neatliekama, jeigu: yra aktyvi pūslelinė (ūmus periodas), nėštumo metu, sisteminių ligų dekompensacijos fazėje, esant vėžiui ir psichikos ligoms, taip pat esant alergijai naudojamiems preparatams ar jų komponentams.
Mezoterapijos esmė – vaistinių preparatų taikymas, naudojant injekcinę techniką. Ir vaistai (medicininės paskirties preparatai) ir injekcijos, yra priemonės priklausančios medicininių technologijų kategorijai. Medicininių technologijų panaudojimas yra gydytojų prerogatyva! Pagal galiojančius įstatymus mezoterapija gali taikyti tik asmenys, praėję specialų apmokymą ir turintys aukštąjį medicininį išsilavinimą. Kosmetikės diplomas nesuteikia tokios teisės!
Tik gydytojas, išmanantis farmakologiją, gali iš anksto numatyti „mezoterapinių“ vaistų, ar jų komponentų sisteminį poveikį kliento organizmui. Tik gydytojas, konsultuodamas pacientą (klientą) prieš procedūrą, gali įvertinti jo būklę, laukiamą farmakologinį vaisto poveikį, ir kvalifikuotai atrinkti pacientus, kuriems galima taikyti mezoterapijos procedūrą.
Pavyzdžiui, klientas pageidauja, kad dėl veninio blauzdos tinklo išsiplėtimo, jam būtų atlikta estetinės mezoterapijos procedūra. Atliekant procedūrą, mezoterapeutas (gydytojas!) turi žinoti, kad tokiai procedūrai skirti vaistai veikia venų lygiųjų raumenų skaidulas, didina jų tonusą. Kitaip tariant venos, veikiamos vaisto, turi susitraukti ir tapti mažiau matomos. Jeigu klientas serga lėtinių obstrukciniu bronchitu, arba astminiu bronchitu, po tokios „grožio“ procedūros jis „netikėtai“ gali atsidurti reanimacijoje, dėl ūmiai išsivysčiusio kvėpavimo nepakankamumo. „Problema“ tame, kad broncho sienelė, kaip ir venos sienelė, viduje irgi turi lygiųjų raumenų skaidulų sluoksnį. Mezotarapijos metu, net atliekant ją lokaliai, į tam tikras zonas (pvz., blauzdos), nebeįmanoma išvengti vaisto patiekimą į bendrą kraujotaką ir jo sisteminio (visam organizmui) poveikio.
Kaip matome šiuo atveju, tam, kad saugiai atlikti procedūrą, nepakanka tik perskaityti etiketėje nurodytus vaisto sudedamųjų dalių pavadinimus. Tai pat nepakanka valdyti mezoterapijos procedūros atlikimo techniką. Būtina turėti gydytojo žinių iš anatomijos, farmakologijos, patofiziologijos ir pulmonologijos sričių.
Deja, šiandien mezoterapija atlieka kiekvienas „kas netingi“. Net diplomuotos kosmetikės su medicininiu išsilavinimu (buvusios slaugytojos), dėl farmakologijos ir klinikinių žinių trūkumo, nesugeba tinkamai įvertinti visų metodikos plonybių. Deja, nepakanka vadovautis tik mezoterapinių preparatų anotacijose išdėstyta informacija.
Mezoterapijos metodas veiksmingas gydant įvairias ligas, kadangi naudojami preparatai pasižymi ne tik vietiniu, bet ir sisteminiu poveikiu (veikia ir į ligos patogenezę). Metodikos panaudojimo spektras labai platus. Kadangi patologinio proceso eiga priklauso nuo daugybės faktorių, mezoterapijoje naudojamos skirtingų farmakologinių grupių medžiagos.
Pagal poveikį jas galima suskirstyti į šias grupes: vazodilatatoriai, priešuždegiminiai, miorelaksantai, proteolitiniai fermentai, biologiškai aktyvios medžiagos, vitaminai, mineralai, vaistažolių ekstraktai, vakcinos, anestetikai, homeopatiniai vaistai, hialurono rūgšties preparatai.
Pradžioje, mezoterapija atsirado ir buvo plėtojama alopatinės medicinos prieglobstyje. Tačiau homeopatinių preparatų atsiradimas mezoterapijoje buvo neišvengiamas, kadangi abiejose gydymo sistemose, gydymas vyksta sisteminės reguliacijos dėka. Abi gydymo rūšys, remiasi mažų dozių (nedidelio kiekio) panaudojimo principu.
Nepaskutinį vaidmenį homeopatijos atsiradimo mezoterapijoje suvaidino vokiečio Hanso Heinricho RECKEWEG 1952 m. paskelbtas dvidešimties metų mokslinių tyrinėjimų rezultato darbas – „Homotoksikologija, kompleksinis požiūris ir medicinos sintezė“.
Didžiulį vaidmenį homeopatinių vaistų naudojimui mezoterapijoje, suvaidino Italijos gydytojai. Būtent jų darbuose pirmai buvo publikuotos homeopatinių vaistų panaudojimo deriniai ir schemos. Nemaža šių darbų dalis skirta estetinei medicinai.
Pastaba
Reikia pabrėžti, kad raukšlių užpildymas, arba lūpų ir veido kontūrų korekcija naudojant hialurono rūgšties užpildus (filerius), taip pat raukšlių „išlyginimas“, taikant botulino toksino injekcijas – NĖRA MEZOTERAPIJA!
Bet autologinės plazmos panaudojimo injekcinė technika, taip vadinama PRP – terapija ir palzmoliftingas visiškai remiasi mesoterapijos metodika. Skirtumas tik tas, kad vietoje vaistinių kokteilių naudojama (injekuojama į odą) paties paciento (autologinė) kraujo plazma.